ko

2 kõ pron. gen. žr. 1 kas I: 1. A girdi, ko aš žadėjau klausti, a neturiat miltų paskolinti? Dr. Ko meto dabar skambina? J.Jabl. 2. Kaip pamatys, kõ dydžio bus langai, tai sulygs dirbti langinyčias J. 3. žr. 1 kas II 5: Mergaitė yr ko pažiūrėti Grž. 3. žr. 1 kas IV 6: Ko-ko, bet jau kapų draskyt neleisiu B.Sruog.

◊ be kõ žinoma, dargi: Be kõ, be pono žinios ir duočiau! J.

kõ gẽra galbūt: Ir aš, ko gera, laimėjau Jrk36.